Monografijoje pirmą kartą poetų Juditos Vaičiūnaitės ir Sigito Gedos poezija, intriguojančiai pratęsianti Maironio įtvirtintą istorijos įprasminimo tradiciją, tyrinėjama istorijos mitologinimo aspektu. Kai kurie knygoje aptariami jų eilėraščiai nėra publikuoti, o kai kurie ir paskelbti dėl vienokių ar kitokių priežasčių sulaukė menko tyrinėtojų dėmesio. Siekiama išsiaiškinti kaip tos pačios kartos poetų kūryboje transformuojasi istoriniai pasakojimai, koks poetinių siužetų santykis su didžiuoju tautos istorijos mitu. Studijoje lyginami dviejų kūrėjų meniniai pasaulėvaizdžiai: aprašomos pasikartojančių figūrų reikšmės ir jų metaforizacijos principai, išryškinami asmeninės poetinės mitologijos ir Lietuvos istorijos sampynos bei savęs artikuliacijos būdai.
Prekinis ženklas: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas