SUAIŽĖJUSIOS SIENOS, SAMANOMIS APAUGĘ RAUDONŲ PLYTŲ MŪRAI, IŠTUŠTĖJUSIOS BAŽNYČIOS, SUNYKUSIŲ MALDOS NAMŲ AR PILIŲ BOKŠTŲ SILUETAI… Tokius praėjusių laikų liudijimus savo akvarelėse fiksuoja Romanas Borisovas, bandydamas įprasminti bebaigiantį išnykti lietuvišką ir vokišką Rytų Prūsijos (Mažosios Lietuvos) kultūrinį paveldą. Vienur dailininkas susikoncentruoja į atskiras detales, statinio vartus, dėmesį skirdamas plytų ir akmenų mūro ornamentikai, kitur – lieja bendrą vaizdą. Daugumą darbų patikslina pieštuku daryti, asmeniški, atskleidžiantys Romano Borisovo požiūrį į akvarelėse vaizduojamus objektus užrašai (pavyzdžiui: „Metų metais šlampantys griuvėsiai greitai visur sunyks. Ar bus dar kada deramai pagerbta garbinga praeitis…“ – „Krėvos pilies griuvėsiai“, 2006). Nejučiomis šiuos vaizdus (ir žodžius) norisi palyginti su gerai žinomomis Maironio „Trakų pilies“ eilutėmis: „Jos aukštus valdovus užmigdė kapai, /o ji tebestovi dar vis. /Bet amžiai bėga, ir griūvančios sienos / Kas dieną nyksta, apleistos ir vienos…“.Dailininkas visą dėmesį akvarelėse sutelkia į pastatus ir architektūrines jų detales. Aplinkai, peizažui skiria antraeilį vaidmenį. Nors, kita vertus, nykstančių pilių mūrų raudoniui, tamsiems suaižėjimams sąmoningai pasirenka apmirusios gamtos (belapiai medžiai, slenkantys padūmavę debesys) laiką – tai tampa pačių pilių, kaip griūvančių istorinių paminklų, metafora, atskleidžiančia jų „gyvenimo ciklą“.Romanas Borisovas akvareles lieja su precizišku kruopštumu: jam svarbus kiekvienas mūro ornamentas ar šviesos ir šešėlių žaismas, sukuriantis plytų ir akmenų spalvinių pustonių variacijas. Tuo tarpu pastatus supanti aplinka (debesys, padūmavę belapių medžių siluetai, sniego pusnys), atvirkščiai, sukuriama lengvais, vandeningais ir švelniais potėpiais.Dailininkas, atkartodamas XVIII–XIX amžių sandūros romantizmo tendencijas – tuo metu mėgta vaizduoti apgriuvusius senovinius pastatus (J. M. W. Turner (1775–1815) akvarelės), – savo darbais kuria nostalgišką nuotaiką. Sunykę Rytų Prūsijos ar kitų Mažosios Lietuvos teritorijų pastatai tampa visos išnykusios valstybės simboliu, pačiam menininkui keliančiu susidomėjimą tragišku epochų, pradingusių tautų, išsisklaidžiusių valstybių likimu: trupinėliu istorijos, nenumaldomai grimztančios į visišką užmarštį. Akvarelistas skuba ateities kartoms įamžinti tai, kas yra dabar, tapti lietuviškuoju G. B. Piranesi (1720–1778; žymus savo raižiniais, vaizduojančiais išnykusią pagoniškąją…
Prekinis ženklas: Versus aureus