Abraomas Suckeveris išaugo chasidiškojo judėjimo šalininkų rabinų šeimoje. Deja, jo šeima per Pirmojo Pasaulinio karo metus buvo ištremta į Sibirą, o jaunasis Abraomas nuo 1920 m. atvyko į Vilnių, kuriame ilgainiui ir pradėjo savo literatūrinius ieškojimus, čia universitete studijavo literatūros mokslus. Nors būsimąjį kūrėją stipriai veikė Vilniaus daugiakultūriškumas, vietinės žydijos modernumas.Antrojo Pasaulinio karo metu A. Suckeveris pateko į Vilniaus getą, bet jam nebuvo būdingas pasyvus nuolankumas žvelgiant mirčiai į akis. Poetas net ir makabriškoje geto aplinkoje sėmėsi jėgų iš kūrybos, Vilniaus gete sukūrė daugiau kaip 80 eilėraščių, kurie iš karto po karo buvo išleisti („Tvirtovė“, „Geto dainos“). Po geto likvidavimo poetas su mylimąja pabėgo į aplinkinius miškus ir prisijungė prie žydų partizanų, taip nuo pasyvios rezistencijos perėjęs prie aktyvios kovos. 1946 m. A. Suckeveris buvo vienu pagrindinių liudininkų Niurnbergo procese. Tais pačiais metais jis publikavo ir savo prisiminimų knygą „Apie Vilniaus getą“, taip ir literatūriniu, geriausiai jam pažįstamu, būdu pasmerkęs Holokaustą.Poetas neatsisakė nei kūrybos, nei aktyvios visuomeninės veiklos jidiš kalba. Palestinoje jo dėka buvo leidžiamas literatūros žurnalas „Auksinė grandinė“ (Di goldene keit), pats A. Suckeveris jį ir redagavo. Tokia meilė jidišui ir visuomeniškumas neliko nepastebėti, poetas ne tik nominuotas Nobelio premijai, bet 1985 m. jam skirta Izraelio premija, o 2008 m. Lietuvoje jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.1974 m. poetas parašė prozos knygos „Griner akvarium“ („Žaliasis akvariumas“) dalį, vėliau – antrąją „Mošiechs togbuch“ („Mesijo dienoraštis“).
Prekinis ženklas: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas