“Zaratustra kalba makaronams“ – tai sarkastiškas filosofinis himnas, kandžiai parodijuojantis ne tik Friedricho Nietzsche’s “Štai taip Zaratustra kalbėjo“, bet ir kitus didžius mokytojų veikalus. Jame pasakojama apie šiuolaikinį Zaratustrą, nusileidžiantį nuo kalnų su buteliu vyno, kad prabiltų tiesos žodžiais į civilizacijos atbukintus ir suvienodintus statistinius vienetus. Naujasis Zaratustra prabyla – ir iš įprasto pasaulio, kurį pažįstame, nelieka akmens ant akmens. Kliūva visiems – mokslininkams, kunigams, studentams, anarchistams, socialdemokratams, feministėms, lyčių lygybės šalininkams, valstybininkams, menininkams, moralistams, kapitalistams ir kitiems bestuburiams. Vis dėlto socialinė Stefano Whilde’s kritika nukreipta visų pirma į galios institucijas, pavertusias eilinius žmones beforme mase, primenančia ant stalo išverstų makaronų lėkštę. Mums – glitiems vienodiems makaronams – individualizmo čempionas S. Whilde atkakliai kartoja, kad esame unikalūs ir nepakartojami. “Kiekvienas individas gimsta su sava morale, sava etika ir pats sau yra įstatymų leidėjas. Leiskite jam gyventi klausant širdies, ir jis darys stebuklus“, – štai svarbiausias naujojo Malmės pranašo priesakas. 
Prekinis ženklas: Kitos knygos