Knygoje analizuojami svarbūs Lietuvos fotografijos pokyčiai, išryškėję XX a. pabaigoje. Dalis tuomet sukurtos fotografijos netęsė humanistinių Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijų ir apskritai neatitiko įprastų fotografijos meniškumo kriterijų. Fotografai ir kiti menininkai ėmė kurti neišraiškingą fotografiją, skatinančią refleksyvų požiūrį į žmogų ir jo aplinką. Ši požiūrių kaita monografijoje atskleidžiama analizuojant ir lyginant skirtingų laikotarpių bei stilių lietuvių autorių darbus. Daugiausia dėmesio skiriama amžių sandūroje išryškėjusioms žmogaus traktuotės fotografijoje tendencijoms – jos aptariamos pasitelkiant tarpdisciplininius tyrimo metodus. Monografija suteikia teorinį pagrindą, kurio reikia šiuolaikinės fotografijos supratimui, ir paaiškina kūrybinę praktiką, kurioje skleidžiasi įvairūs žmogaus tapatybės ir jo fotografinio atvaizdo santykiai.
Prekinis ženklas: Vilniaus dailės akademijos leidykla